LIETUVOS RESPUBLIKOS
MOKĖJIMŲ
ĮSTATYMAS
1999 m. spalio 28 d. Nr. VIII-1370
Vilnius
Nauja įstatymo redakcija nuo 2009 m. gruodžio 28 d.:
Nr. XI-550, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6888 (2009-12-28)
Pastaba. Mokėjimo paslaugų teikėjų, kurie teikė mokėjimo paslaugas iki šio įstatymo įsigaliojimo, veikla, susijusi su mokėjimo paslaugų teikimu, turi atitikti visus šio įstatymo (Nr. XI-550) 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo reikalavimus ne vėliau kaip iki 2010 m. kovo 15 d.
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis įstatymas reglamentuoja mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą ir atsakomybę, mokėjimo paslaugas, jų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugomis, kai mokėjimo paslaugų teikimas yra verslas.
2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu Įstatymo priede.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Bendroji mokėjimo paslaugų sutartis (toliau – bendroji sutartis) – sutartis, kuria reglamentuojamas atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų vykdymas ir kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą ir jos atidarymo sąlygos.
2. Buveinės valstybė narė – valstybė narė, kurioje yra registruota mokėjimo paslaugų teikėjo buveinė. Jei kitoje valstybėje narėje įsteigtas mokėjimo paslaugų teikėjas pagal tos valstybės narės teisę neturi registruotos buveinės, – valstybė narė, kurioje yra mokėjimo paslaugų teikėjo buveinė.
3. Darbo diena – mokėjimo paslaugų teikėjo nustatyta diena, kurią mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas arba gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, dalyvaujantis vykdant mokėjimo operaciją, dirba vykdydamas mokėjimo operacijai atlikti būtiną veiklą.
4. Elektroniniai pinigai – išleidžiami gavus lėšų pinigai, išreikšti kaip reikalavimas jų emitentui ir atitinkantys šiuos požymius:
1) yra laikomi elektroninėse ar magnetinėse laikmenose kaip piniginė vertė;
2) vykdant mokėjimo operacijas priimami asmenų, kurie nėra tų elektroninių pinigų emitentai.
5. Gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris gauna mokėjimo operacijos lėšas.
6. Grupė – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatyme.
7. Įskaitymo arba nurašymo data (toliau – įskaitymo data arba nurašymo data) – data, kurią naudoja mokėjimo paslaugų teikėjas apskaičiuodamas palūkanas už lėšas, įskaitomas į mokėjimo sąskaitą arba nurašomas iš jos.
8. Komisinis atlyginimas – mokėjimo paslaugų teikėjo imamas atlyginimas už mokėjimo operaciją ir (ar) su ja susijusias paslaugas.
9. Kredito įstaiga – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme.
10. Kredito pervedimas – mokėjimo paslauga, kai mokėtojo iniciatyva lėšos pervedamos į gavėjo mokėjimo sąskaitą.
11. Lėšos – grynieji pinigai (banknotai ir monetos), pinigai sąskaitoje ir elektroniniai pinigai.
12. Mokėjimo įstaiga – Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme apibrėžta mokėjimo įstaiga ir kitos valstybės narės mokėjimo įstaiga.
13. Mokėjimo nurodymas – mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją.
14. Mokėjimo operacija – mokėtojo arba gavėjo inicijuotas lėšų įmokėjimas, pervedimas arba išėmimas neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija.
15. Mokėjimo operacijos autentiškumo patvirtinimas (toliau – autentiškumo patvirtinimas) – procedūra, kurią atlikdamas mokėjimo paslaugų teikėjas tikrina mokėjimo priemonės, įskaitant jos personalizuotus saugumo požymius, naudojimą.
16. Mokėjimo paslauga – bet kuri šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyta paslauga.
17. Mokėjimo paslaugų teikėjai – šio įstatymo 6 straipsnyje nurodyti subjektai, kurie teikia šio įstatymo 5 straipsnyje nustatytas mokėjimo paslaugas.
18. Mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo susitarimas (toliau – susitarimas) – rašytine ar kita forma sudarytas šalių susitarimas, nustatytas bendrojoje mokėjimo paslaugų sutartyje, vienkartinio mokėjimo sutartyje, mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytose mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose arba kituose dokumentuose, įpareigojančiuose mokėjimo paslaugų teikėją ir kitą susitariančią šalį.
19. Mokėjimo paslaugų vartotojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslaugomis kaip mokėtojas ir (arba) gavėjas.
20. Mokėjimo priemonė – personalizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti.
21. Mokėjimo sąskaita – vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti.
22. Mokėjimo sistema – lėšų pervedimo sistema, kuri tvarkoma pagal bendras tos sistemos taisykles ir kuriai nustatyta standartizuota mokėjimo operacijų apdorojimo, tarpuskaitos ir (arba) atsiskaitymų tvarka.
23. Mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą.
24. Nuotolinio ryšio priemonė – priemonė, kurią galima naudoti mokėjimo paslaugų sutarčiai per atstumą sudaryti, kai mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas sudarydami sutartį kartu fiziškai nedalyvauja.
25. Pagrindinė palūkanų norma – palūkanų norma, kurią nurodo abiem mokėjimo paslaugų sutarties šalims viešai prieinamas šaltinis ir pagal kurią apskaičiuojama palūkanų suma.
26. Pagrindinis valiutos keitimo kursas – valiutos keitimo kursas, kurį nurodo mokėjimo paslaugų teikėjas arba skelbia viešai prieinamas šaltinis ir pagal kurį keičiama valiuta.
27. Patvarioji laikmena – laikmena, kurioje asmeniškai mokėjimo paslaugų vartotojui skirta informacija saugoma taip, kad su ta informacija būtų galima susipažinti informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu ir iš kurios laikoma informacija atgaminama jos nepakeičiant.
28. Pinigų perlaida – mokėjimo paslauga, kai lėšos gaunamos iš mokėtojo, neatidarant mokėjimo sąskaitos mokėtojo arba gavėjo vardu, tam, kad tam tikra suma būtų pervesta gavėjui ar gavėjo vardu veikiančiam mokėjimo paslaugų teikėjui, ir (ar) kai tokios lėšos gaunamos gavėjo vardu ir tampa jam prieinamos.
29. Priimančioji valstybė narė – valstybė narė, kuri nėra buveinės valstybė narė ir kurioje mokėjimo paslaugų teikėjas yra įsteigęs filialą, turi tarpininką arba teikia mokėjimo paslaugas nesteigdamas filialo.
30. Tiesioginis debetas – mokėjimo paslauga, kurią teikiant lėšos nurašomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai mokėjimo operaciją inicijuoja gavėjas, remdamasis gavėjui, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui arba mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui duotu mokėtojo sutikimu.
31. Unikalus identifikatorius – raidžių, skaičių ar simbolių derinys, kurį mokėjimo paslaugų teikėjas suteikia mokėjimo paslaugų vartotojui ir pagal kurį vienareikšmiškai atpažįstamas mokėjimo operacijoje dalyvaujantis mokėjimo paslaugų vartotojas ir (arba) mokėjimo operacijoje naudojama jo mokėjimo sąskaita.
32. Užsienio valstybė – valstybė ne Europos Sąjungos valstybė narė ir ne Europos ekonominės erdvės valstybė.
33. Valstybė narė – Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat Europos ekonominės erdvės valstybė.
34. Vartotojas – fizinis asmuo, kuris pagal mokėjimo paslaugų sutartis, kurioms taikomas šis įstatymas, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu ar profesine veikla.
35. Vienkartinio mokėjimo sutartis – sutartis, kuria reglamentuojamas vienkartinių mokėjimo operacijų vykdymas. Vienkartinėms mokėjimo operacijoms vykdyti nesudaroma bendroji sutartis.
3 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis
1. Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje, į kitas valstybes nares, užsienio valstybes arba iš jų vykdomoms mokėjimo operacijoms.
2. Mokėjimo paslaugų teikėjai ir mokėjimo paslaugų vartotojai gali susitarti visai ar iš dalies netaikyti šio įstatymo nuostatų mokėjimo operacijoms užsienio valstybių valiutomis, taip pat gali susitarti netaikyti šio įstatymo nuostatų, išskyrus šio įstatymo 39 straipsnį, mokėjimo operacijoms valstybių narių valiutomis, vykdomoms į užsienio valstybes arba iš jų.
3. Mokėjimo paslaugų teikėjai ir mokėjimo paslaugų vartotojai, išskyrus vartotojus, mokėjimo operacijoms valstybių narių valiutomis, vykdomoms Lietuvos Respublikoje, į kitas valstybes nares arba iš jų, gali susitarti netaikyti visų ar dalies šio įstatymo III skyriaus nuostatų, taip pat visai ar iš dalies netaikyti šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose, 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 23 straipsnio 3 dalyje, 28, 30, 31, 34 ir 41 straipsniuose nustatytų reikalavimų, taip pat gali susitarti dėl kito termino, negu nustatyta šio įstatymo 27 straipsnyje.
4. Šio įstatymo 29 ir 30 straipsniai netaikomi elektroniniams pinigams, jeigu mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas negali įšaldyti mokėjimo sąskaitos ar blokuoti mokėjimo priemonės.
5. Tais atvejais, kai taikomas ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, vietoj jo 36 straipsnio 5–9 dalyse nustatytų informacijos reikalavimų, išskyrus 36 straipsnio 7 dalies 3–8 punktus, 36 straipsnio 8 dalies 1, 4 ir 5 punktus ir 36 straipsnio 9 dalies 2 punktą, taikomos šio įstatymo 10 ir 17 straipsnių nuostatos.
6. Šio įstatymo nuostatos, susijusios su vartotojams teikiamais kreditais, taikomos tiek, kiek kiti įstatymai, reglamentuojantys vartotojams teikiamus kreditus, nenustato kitaip.
7. Šis įstatymas netaikomas:
1) mokėjimo operacijoms, kurios atliekamos tik grynaisiais pinigais iš mokėtojo tiesiogiai gavėjui be tarpininkų;
2) mokėjimo operacijoms, kurios atliekamos iš mokėtojo gavėjui per prekybos agentą, kuris mokėtojo arba gavėjo vardu yra įgaliotas derėtis arba sudaryti prekių ar paslaugų pardavimo ar pirkimo sutartį;
3) profesionaliam banknotų ir monetų fiziniam transportavimui, įskaitant surinkimą, tvarkymą ir pristatymą;
4) neprofesionaliam grynųjų pinigų rinkimui ir pristatymui, užsiimant labdara arba vykdant veiklą, kuria nesiekiama pelno;
5) paslaugoms, kai, mokant už perkamas prekes ar paslaugas, prieš pat mokėjimo operacijos įvykdymą ir gavus aiškų mokėjimo paslaugų vartotojo prašymą, kaip mokėjimo operacijos dalį gavėjas suteikia mokėtojui grynųjų pinigų;
6) pinigų keitimo veiklai – grynųjų pinigų operacijoms, kai lėšos nelaikomos mokėjimo sąskaitoje;
7) mokėjimo operacijoms, vykdomoms pagal bet kurį iš šių mokėjimo paslaugų teikėją įpareigojančių popierinių dokumentų siekiant perduoti lėšas gavėjui: čekius, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos čekių įstatymas arba valstybių narių, kurios nėra 1931 m. Ženevos konvencijos dėl Vieningo čekių įstatymo šalys, teisės aktai; vekselius, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas arba valstybių narių, kurios nėra 1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencijos dėl Vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo šalys, teisės aktai; pagrindimo dokumentus; kelionių čekius; pašto perlaidas, kaip jas apibrėžusi Pasaulinė pašto sąjunga;
8) mokėjimo operacijoms, vykdomoms mokėjimo arba vertybinių popierių atsiskaitymo sistemoje arba tarp atsiskaitymų tarpininkų, pagrindinių sandorio šalių, tarpuskaitos namų ir (arba) centrinių bankų, kitų sistemos dalyvių ir mokėjimo paslaugų teikėjų, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnį, kuris taikomas šiame punkte nurodytoms mokėjimo operacijoms;
9) mokėjimo operacijoms, susijusioms su vertybinių popierių operacijų tvarkymu, įskaitant dividendų, pajamų ir kitų lėšų paskirstymą, arba vertybinių popierių išpirkimu ar pardavimu, kurias atlieka šios dalies 8 punkte nurodyti asmenys arba finansų maklerio įmonės, kredito įstaigos, kolektyvinio investavimo subjektai ar valdymo įmonės, teikiantys investicines paslaugas, ir kiti subjektai, kuriems leidžiama saugoti finansines priemones;
10) paslaugoms, kurias teikia techninių paslaugų teikėjai, užtikrinantys mokėjimo paslaugų teikimą, bet niekada negaunantys pervedamų lėšų, įskaitant duomenų tvarkymą ir saugojimą, patikėjimo ir privatumo apsaugos paslaugas, duomenų ir subjekto autentiškumo patvirtinimą, informacinių technologijų ir ryšių tinklo suteikimą, mokėjimo paslaugoms teikti naudojamų terminalų, prietaisų suteikimą ir techninę jų priežiūrą;
11) paslaugoms priemonėmis, kurias galima naudoti prekėms ar paslaugoms įsigyti tik jų išdavėjo naudojamose patalpose arba pagal komercinį susitarimą su išdavėju ribotame paslaugų teikėjų tinkle ar tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms įsigyti;
12) mokėjimo operacijoms, kurios vykdomos naudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, skaitmeninius ar informacinių technologijų įrenginius, jeigu įsigytos prekės tiekiamos ar paslaugos teikiamos į telekomunikacijų galinius įrenginius, skaitmeninius ar informacinių technologijų įrenginius ir jomis naudojamasi juos pasitelkiant, tuo atveju, kai telekomunikacijų, skaitmeninių paslaugų ar informacinių technologijų operatorius veikia ne tik kaip tarpininkas tarp mokėjimo paslaugų vartotojo ir prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo;
13) mokėjimo operacijoms, vykdomoms tarp mokėjimo paslaugų teikėjų, jų tarpininkų ar filialų jų sąskaita;
14) mokėjimo operacijoms, vykdomoms tarp patronuojančios įmonės ir jos dukterinės įmonės arba tarp tos pačios patronuojančios įmonės dukterinių įmonių, netarpininkaujant mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris nėra tai pačiai grupei priklausanti įmonė;
15) paslaugoms, susijusioms su grynųjų pinigų išdavimu iš bankomatų, kurias teikia paslaugų teikėjai, veikiantys vieno ar daugiau kortelių išdavėjų vardu ir nesantys bendrosios sutarties su mokėjimo paslaugų vartotoju, paimančiu pinigus iš mokėjimo sąskaitos, šalimi, tuo atveju, kai šie paslaugų teikėjai neteikia kitų mokėjimo paslaugų;
16) priverstiniam lėšų išieškojimui (nurašymui) teisės aktų nustatyta tvarka.
4 straipsnis. Išimtys dėl mažos vertės mokėjimo priemonių ir elektroninių pinigų
Kai mokėjimo priemonės pagal bendrąją sutartį yra susijusios tik su atskiromis mokėjimo operacijomis, kurios neviršija 30 eurų ekvivalento litais arba kurioms įvykdyti nustatytas 150 eurų ekvivalento litais išlaidų limitas, arba kurių elektroninėse laikmenose saugoma ne didesnė kaip 150 eurų ekvivalento litais suma bet kuriuo metu:
1) mokėjimo paslaugų teikėjas turi teisę mokėtojui pateikti tik informaciją apie pagrindines mokėjimo paslaugos savybes, įskaitant mokėjimo priemonės naudojimo instrukciją, atsakomybę, taikomą komisinį atlyginimą ir kitą svarbią informaciją, taip pat nurodyti, kur lengvai prieinamu būdu galima susipažinti su kitomis šio įstatymo 10 straipsnio 2–8 dalyse nustatytomis mokėjimo paslaugų teikimo sąlygomis;
2) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad iš mokėjimo paslaugų teikėjo nereikalaujama bendrosios sutarties sąlygų pakeitimų siūlyti raštu arba naudojant kitą patvariąją laikmeną;
3) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad, atlikęs mokėjimo operaciją, mokėjimo paslaugų teikėjas pateikia tik nuorodą arba sudaro sąlygas susipažinti su tokia nuoroda, pagal kurią mokėjimo paslaugų vartotojas gali nustatyti mokėjimo operaciją, jos sumą, taikytą komisinį atlyginimą, o kai tam pačiam gavėjui atliktos kelios tokios pat rūšies mokėjimo operacijos, – tik informaciją apie visą sumą ir komisinį atlyginimą už šias mokėjimo operacijas. Mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad iš mokėjimo paslaugų teikėjo nereikalaujama teikti šios informacijos arba sudaryti sąlygų su ja susipažinti, jeigu mokėjimo priemonė naudojama anonimiškai arba jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas dėl techninių priežasčių negali jos pateikti. Tačiau mokėjimo paslaugų teikėjas turi suteikti mokėtojui galimybę patikrinti laikomų lėšų sumą;
4) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 26 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai ir 30 straipsnio 3 ir 4 dalys jiems netaikomi, jei negalima mokėjimo priemonės blokuoti arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui;
5) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad šio įstatymo 28, 29 straipsniai ir 30 straipsnio 1 ir 2 dalys jiems netaikomi, jeigu mokėjimo priemonė naudojama anonimiškai arba jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas negali įrodyti, kad mokėjimo operacija buvo autorizuota dėl specifinių mokėjimo priemonės savybių;
6) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad mokėjimo paslaugų teikėjas nepraneštų mokėjimo paslaugų vartotojui apie atsisakymą vykdyti mokėjimo nurodymą, jeigu akivaizdu, kad mokėjimo nurodymas nebus įvykdytas;
7) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad mokėtojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai mokėjimo nurodymas perduotas arba sutikimas atlikti mokėjimo operaciją duotas gavėjui;
8) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad bus taikomi kiti mokėjimo operacijos įvykdymo terminai, negu nustatyti šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose.